Lithuania

Civilinė byla Nr. e2A-240-881/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01613-2018-7 

Procesinio sprendimo kategorija 2.7.4.4

(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 

S R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Landoll S.r.l. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1656-580/2018 pagal ieškovo „Landoll“ S.r.l. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rubela“ dėl pažeistų prekių ženklo savininko teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.  Ieškovas Landoll S.r.l. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1.  uždrausti atsakovei UAB „Rubela“ Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti prekybą (t. y. siūlyti, išleisti juos į rinką arba tuo tikslu juos sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jais disponuoti) produktais, pažymėtais ieškovui priklausančiais Europos Sąjungos prekių ženklais: NASHI (fig.), reg. Nr. 013640099; NASHI (w.), reg. Nr. 014713895; NASHI ARGAN (fig.), reg. Nr. 016768335; LANDOLL (w.), reg. Nr. 0918295, ir tarptautiniame prekių ženklų registre registruotais prekių ženklais: LANDOLL (w.), reg. Nr. 918295; NASHI (fig.), reg. Nr. 1242146; NASHI (w.), reg. Nr. 1143100, kurie yra išleisti į Europos ekonominės erdvės rinką ne ieškovo arba neturint ieškovo sutikimo;

1.2.  įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos savo lėšomis sunaikinti atsakovės žinioje esančius produktus, pažymėtus ieškovui priklausančiais Europos Sąjungos prekių ženklais: NASHI (fig.), reg. Nr. 013640099; NASHI (w.), reg. Nr. 014713895; NASHI ARGAN (fig.), reg. Nr. 016768335; LANDOLL (w.), reg. Nr. 0918295, ir tarptautiniame prekių ženklų registre registruotais prekių ženklais: LANDOLL (w.), reg. Nr. 918295; NASHI (fig.), reg. Nr. 1242146; NASHI (w.), reg. Nr. 1143100, ir pateikti ieškovui tai patvirtinančius įrodymus;

1.3.  įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis paskelbti dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir interneto tinklalapyje www.mini-maxi.lt teismo sprendimo, kuriuo tenkinamas ieškinys, rezoliucinę dalį ir savo tinklapyje skelbti ne trumpiau kaip 2 savaites nuo sprendimo įkėlimo į šį tinklalapį momento;

1.4.  priteisti 3 610,24 Eur nuostolių, kuriuos ieškovas patyrė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų komercinėje veikloje naudojant ieškovui priklausančius Europos Sąjungos prekių ženklus: NASHI (fig.), reg. Nr. 013640099; NASHI (w.), reg. Nr. 014713895; NASHI ARGAN (fig.), reg. Nr. 016768335; LANDOLL (w.), reg. Nr. 0918295, ir tarptautiniame prekių ženklų registre registruotus prekių ženklus: LANDOLL (w.), reg. Nr. 918295, NASHI (fig.), reg. 1242146, NASHI (w.), reg. Nr. 1143100 (toliau visi kartu – ir Prekių ženklai).

2.  Nurodė, kad pasirinktinės (selektyvios) distribucijos sistemos pagrindu kontroliuoja ir nustato, kurie asmenys prekiaus produktais didmeniniu ir mažmeniniu lygiu. Lietuvoje prekiauti produktais turi teisę UAB „Meistro pasaulis“. Selektyvios distribucijos sistemos tikslas yra užtikrinti, kad Prekių ženklais pažymėtais produktais prekiautų tik įgalioti distributoriai, kurie savo veiklą vykdo grožio sektoriuje ir sugeba užtikrinti, kad Prekių ženklų reputacija bei kokybė būtų išlaikoma pagal distribucijos sutartyje įtvirtintus reikalavimus taip apsaugant Prekių ženklų reputaciją bei jais pažymėtų produktų kokybę. Atsakovė, pažeisdama ieškovės teises, prekiauja Prekių ženklais pažymėtais produktais per internetinę svetainę www.mini-maxi.lt. Tinklalapyje be ieškovo sutikimo prekiaujama 25 produktais. Ieškovas 2017 m. spalio 4 d. pateikė pretenziją ir negavo atsakymo. Atsakovė prekiauja nuo pakuotės pašalinusi QR kodo žymą (iškirpusi buvusį QR kodą ir įklijavusi vietoje seno kitą QR kodą). Pagal QR kodo žymą ieškovas gali nustatyti distributorių. Ant įpakavimo užklijuota papildoma etiketė, kurioje kaip platintojas nurodyta atsakovė. Ieškovo produktai yra prabangos prekės, nes pakuotė gaminama Italijoje; ieškovas kontroliuoja gamybą; prekės platinamos selektyvios distribucijos pagrindu; aukšta produktais prekiaujančių specialistų kvalifikacija; produktais prekiaujama tam tikru būdu įrengtose parduotuvėse, esančiose didžiuosiuose Italijos miestuose; ieškovas investuoja į reklamą.

3.  Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad turi būti taikomos Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – ir PŽĮ) 40 straipsnio ir 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (toliau – ir Reglamentas 2017/1001) 15 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios ženklo savininko teisių pasibaigimą. Atsakovė įsigijo prekes, pažymėtas Prekių ženklais, iš ieškovo įgalioto distributoriaus, esančio EEE valstybėje. Prekes platino savo internetinėje platformoje adresu www.mini-maxi.lt. Atsakovė vykdė paralelinę prekybą produktais, pažymėtais Prekės ženklais. Parduodama internetinėje parduotuvėje produktus, atsakovė buvo sąžininga ir aiškiai informavo potencialų pirkėją, kad šios prekės yra parduodamos su pažeista pakuote. Internetinėje parduotuvėje www.mini-maxi.lt yra speciali prekių kategorija „Prekės su pažeista pakuote“. Teigė, jog ieškovas nepagrindė prekybos selektyvios distribucijos pagrindu kitose Europos valstybėse. Ieškovas prekybai Lietuvoje taiko diskriminacinio pobūdžio konkurenciją ribojančias sąlygas, tuo pažeidžiamas Konstitucijos 46 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalis. Be to, ieškovas teikia tik deklaratyvius argumentus dėl to, kad produktai yra prabangos ir prestižo prekės, prekių kaina nedidelė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.  Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5.  Teismas konstatavo, kad ieškovo pateikta sutartis su UAB „Meistro pasaulis“ atitinka selektyvios distribucijos prekybos būdą. Šia sutartimi šalys susitarė, kad distributorius pasižada neparduoti produktų kitiems neautorizuotiems distributoriams toje pačioje teritorijoje. Distributoriui nustatytos įprastoje prekyboje netaikomos taisyklės, pagal kurias jis turi įsitikinti reikalavimų prekių pardavimui atitikimu bei vykdymu (profesionalūs kirpėjai, kurie atitinka sutarties 2 priede nustatytus reikalavimus). Tam, kad būtų galima spręsti dėl teisių pasibaigimo taikymo pagal Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį bei Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 1 dalį, reikalinga nustatyti selektyvios distribucijos taikymo pagrįstumą.

6.  Teismas pažymėjo, kad kiekviena selektyvios distribucijos sutartis vertintina taikomų prekybos ribojimų atitikimą konkurencijos teisės taisyklėms. Apibendrindamas nustatytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad selektyvi distribucija nepažeidžia teisės aktuose numatyto konkurencijos reglamentavimo, kai: 1) selektyvios distribucijos sutartyje numatyti reikalavimai yra teisėti dėl parduodamo daikto prigimties; 2) distributorių parinkimas pagrįstas objektyviais nediskriminuojančiais standartais; 3) selektyvios distribucijos sutartyje nustatyti kriterijai yra reikalingi pardavimo požiūriu; 4) konkurencija ribojama proporcingu būdu.

7.  Teismas nurodė, kad ieškovas yra pateikęs selektyvios distribucijos sutartį tik su UAB „Meistro pasaulis“, todėl bylą nagrinėjantis teismas negali patvirtinti pirmosios sąlygos dėl tinkamo distributorių pasirinkimo. Pagal byloje pateiktus dokumentus teismas negali nustatyti, kokiomis sąlygomis Prekių ženklais pažymėtomis prekėmis prekiaujama kitose valstybėse. Atsakovė procesiniuose dokumentuose atkreipė dėmesį į šį faktą, tačiau ieškovas papildomų dokumentų neteikė, dėl ko nei atsakovė, nei teismas negali įsitikinti ir nustatyti fakto, jog ieškovas ir kitose Europos Sąjungos šalyse prekybą vykdo analogiškomis sąlygomis. Ieškovo surašytas patvirtinimas (Ieškinio 8 priedas) yra skirtas bylą nagrinėjančiam teismui, todėl šio dokumento įrodomoji galia, anot teismo, atitinka ieškinio argumentų dėstymą ir nelaikoma atskiru rašytiniu įrodymu. Atsakovei pareiškus atsikirtimus, jog nėra aiški produktų platinimo tvarka, siekdamas paneigti šiuos atsikirtimus, ieškovas turėjo pateikti papildomus įrodymus savo teiginiams pagrįsti, t. y. atskiras sutartis dėl produktų platinimo kitose teritorijose. Nepateikus teismui reikalingų dokumentų ir ieškovui nusprendus remtis išimtinai įmonės patvirtinimo laišku, aplinkybė nėra įrodyta ir negali būti nustatoma (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

8.  Teismas konstatavo, kad byloje taip pat nenustatytas ir faktas, jog selektyvios distribucijos pardavimo tvarka taikoma dėl visų Prekių ženklais pažymėtų prekių pardavimo, kurie išleidžiami į kitų teritorijų rinkas, o ne tik Lietuvos Respublikoje (CPK 178 straipsnis). Byloje yra nustatyta tik aplinkybė, jog Lietuvos teritorijoje Prekių ženklais pažymėti produktai parduodami taikant selektyvios distribucijos tvarką, Lietuvoje ieškovui paskyrus tik vieną platintoją – UAB „Meistro pasaulis“. Nagrinėjamu atveju teismas negali įvertinti, ar distributorius UAB „Meistro pasaulis“ buvo pasirinktas remiantis objektyviais kokybiniais kriterijais, nes gali vertinti duomenis tik dėl vieno distributoriaus. Taip pat ieškovas nėra pateikęs jokių argumentų, kodėl įgaliotu distributoriumi yra pasirinktas tik vienas asmuo. Esant tokiai padėčiai, kai negalima vertinti kitų asmenų traktavimo sudarant selektyvios distribucijos sutartis, teismo vertinimu, negalima išvada, jog distributorių parinkimas pagrįstas objektyviais nediskriminuojančiais standartais.

9.  Vertindamas, ar selektyvios distribucijos sutartyje nustatyti kriterijai yra reikalingi pardavimo požiūriu, ar egzistuoja teisėtas tikslas, dėl kurio reikalinga taikyti selektyvios distribucijos sistemą, teismas nurodė, kad Prekių ženklais žymimi produktai priskirtini kosmetikos prekėms, jokių vartojimo ypatybių neturi, yra įprastai buityje naudojamos kosmetikos priemonės. Ieškovas net neteikė įrodymų, jog Prekių ženklais žymimi produktai turėtų kokių nors ypatingų savybių. Todėl teismas, atsižvelgęs į ESTT pateiktus aiškinimus, sprendė, jog nėra teisėto tikslo, kuriuo būtų galima pateisinti prekybos ribojimus.

10.  Teismas taip pat konstatavo, kad siekdamas pasinaudoti prabangos prekėms taikomomis išimtimis ieškovas turi pateikti įrodymus, jog Prekių ženklais pažymėtos prekės yra aukščiausios kokybės ir sukelia prabangos įspūdį, kuris šias prekes skiria nuo kitų panašių prekių. Byloje nėra pateikta nei duomenų, kurie patvirtintų ieškovo teiginius, kuriais jis grindžia prekių buvimą prabangos prekėmis, nei kitų įrodymų – apžvalgų, apklausų ar tyrimų, kurie patvirtintų, jog Prekių ženklais žymimos prekės atitinka prabangos prekių standartus.

11.  Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Pierre Fabre Dermo-Cosmétique SAS prieš Président de l’Autorité de la concurrence, Ministre de l’Économie, de l’Industrie et de l’Emploi, C-439/09, 46 punkte yra nurodęs, kad tikslas išsaugoti prestižinį įvaizdį negali būti teisėtas tikslas, kad būtų galima apriboti konkurenciją. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjama byla pagal faktines aplinkybes labai panaši į Teisingumo Teismo byloje Nr. C- 439/09 vertintas aplinkybes. Abiejose bylose yra platinamos kosmetikos ir kūno higienos prekės bei numatomi ypatingai griežti draudimai prekių platinimui, todėl teismas vadovaujasi byloje Nr. C-439/09 pateiktu aiškinimu.

12.  Ieškovas yra teismui pateikęs įrodymus, jog atsakovei priklausančioje internetinėje parduotuvėje buvo prekiaujama prekių ženklu „Nashi Argan“ pažymėtais produktais. Minimas prekių ženklas nėra plačiai žinomas nei kaip prekės ženklas, nei kaip prabangos prekių ženklas. Byloje ieškovas neteikė jokių duomenų, kad Prekių ženklais pažymėtos prekės galėtų būti laikomos prabangos prekėmis, žinomomis dėl naudojamų Prekių ženklų. Byloje taip pat nėra pateikta visiškai jokių duomenų, kurie leistų nustatyti, kad produktus perkančiam asmeniui reikalinga specialisto konsultacija, be kurios prekės negalėtų būti naudojamos pagal paskirtį. Faktas dėl prekių ženklu žymimų prekių prabangos įspūdžio šioje byloje nėra nustatytas (CPK 178 straipsnis). Taip pat, teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo nustatyti, kad ieškovo taikomi prekybos ribojimai dėl prekių pardavimo sąlygų yra reikalingi ir proporcingi.

13.  Taigi teismas padarė išvadą, jog ieškovo nurodoma selektyvios distribucijos sistema šioje byloje nelaikytina teisėtu prekių platinimo būdu, kuris susijęs su atsakovės teisėmis ir pareigomis dėl byloje nagrinėjamo prekių platinimo. Tiek, kiek šioje byloje pateikta įrodymų, Prekių ženklais pažymėtų prekių platinimui selektyvios distribucijos būdu nenustatytas teisėtas pagrindas, todėl susitarimai ir veiksmai laikomi neatitinkančiais Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies bei Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Selektyvios distribucijos sutartis vertinama kaip susitarimas tarp ieškovo ir UAB „Meistro pasaulis“, kuri neturi reikšmės tretiesiems asmenims. Tad teismas konstatavo, jog byloje nėra pagrindo taikyti Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 2 dalies išimtį, nustatytą selektyvios distribucijos tinklo buvimo pagrindu.

14.  Pasisakydamas dėl PŽĮ 40 straipsnio 2 dalies ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 2 dalies išimčių taikymo, teismas sprendė, kad tai, jog UAB „Rubela“ užklijuoja papildomą lipduką bei papildomu lipduku už klijuoja QR kodą, yra susijęs su prekių įsigijimo šaltinio slėpimu. Ieškovas nėra pateikęs savo nustatytų reikalavimų, kuriais būtų draudžiama ant nuo produkto nusimaunamos etiketės klijuoti papildomus lipdukus. Kitas pakuotės pažeidimas – papildomo QR lipduko klijavimas, įvertinus tai, kad atsakovė pažymi, jog prekės parduodamos su pažeista pakuote, teismo vertinimu, neduoda pagrindo taikyti išimtis remiantis tuo, kad po prekių išleidimo į rinką pasikeitė arba pablogėjo jų kokybė.

15.  Teismas pažymėjo, kad, prašydama taikyti teisių pasibaigimo principą, atsakovė turi pareigą įrodyti, kad ieškovo, kaip prekių ženklų turėtojo, teisės yra pasibaigusios. Atsakovė yra pateikusi duomenų, kad ji prekes įsigijo iš Europos Sąjungos tiekėjų. Ieškovas nurodė, jog pardavėjai nėra įgalioti distributoriai, apie teritorinį prekybos aspektą pozicijos neteikė. Kadangi ieškovas nėra atskleidęs ir įrodęs prekių platinimo sistemos, dėl ko nėra nustatyta, ar visas prekes parduoda tik įgalioti distributoriai, sudėtinga įvertinti, kokiu būdu net kelios įmonės, kurios nėra oficialūs distributoriai, gali prekiauti ieškovo Prekių ženklais pažymėtais produktais. Nepakankamas tiekėjų duomenų atskleidimas yra susijęs su tuo, kad ieškovas nepagrįstai taiko selektyvios distribucijos sistemą, kurios vienas iš elementų yra itin didelių baudų įgaliotiems perpardavėjams numatymas. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, pateisina tai, kad atsakovės pateiktuose dokumentuose yra neatskleistų duomenų. Kadangi ieškovas dalyvauja byloje, jam duomenys apie tiekėjus taptų žinomi ir tai įgalintų ieškovą pradėti procesus dėl itin didelių baudų prisiteisimo.

16.  Teismas nurodė, kad nors įprasta tvarka nepripažintų pakankamais atsakovės pateiktų duomenų dėl teisių pasibaigimo ir išleidimo į Europos Bendrijos rinką, atsižvelgdamas į objektyvius trukdžius įrodymams teikti, pripažino, kad aplinkybė dėl teisių pasibaigimo yra įrodyta.

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17.  Apeliaciniu skundu ieškovas Landoll S.r.l. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, priimti naujus įrodymus (ieškovo sudarytas selektyvios distribucijos sutartis; įrodymus, patvirtinančius apelianto investicijas į Prekių ženklų žinomumą) ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.  Teismas nepagrįstai perkėlė apeliantui įrodinėjimo naštą, kad Prekių ženklų teisės nėra išsemtos, ir taip pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje šios kategorijos byloms. Atsakovės pateiktus į bylą dokumentus teismas nepagrįstai vertino kaip patikimus, tinkamus ir pakankamus, nors atsakovės pateikti dokumentai yra su akivaizdžiais trūkumais (dalis informacijos paslėpta nuo teismo ir nuo apelianto) ir nepatvirtina, nei kad atsakovė įsigijo produktus iš subjektų, nurodomų atsakovės procesiniuose dokumentuose, nei kad produktai atsakovės įsigyti iš apelianto ar su jo sutikimu. Be to, nors teismas pats pripažino, kad ginčas kilo būtent dėl Prekių ženklų savininko teisių pažeidimo ir šių teisių pasibaigimo, tačiau byloje vertino aplinkybes, kurios pagal teismų praktiką nėra esminės šios kategorijos bylai.

17.2.  Teismas nepagrįstai pripažino atsakovės pateiktus dokumentus pakankamais ir tinkamais Prekių ženklų teisių išsėmimui įrodyti. Atsakovės pateikti du tariamai produktų įsigijimą iš apelianto (su jo sutikimu) patvirtinantys dokumentai nesusiję su byla – nepatvirtina ir objektyviai negali patvirtinti, kad atsakovė produktus įsigijo teisėtai iš apelianto (su jo sutikimu). Atsakovė byloje nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio produktų įsigijimo šaltinį. Atsakovė teikė tik koreguotas (nuasmenintas) sąskaitas, neatitinkančias Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodytų būtinų sąskaitos faktūros rekvizitų. Pripažindamas Prekių ženklų teisių išsėmimo faktą, teismas pažeidė įrodymų sąsajumo reikalavimą įrodinėjimo procese.

17.3.  Remdamasis vien tik atsakovės teiginiais procesiniuose dokumentuose apie menamą produktų įsigijimą iš autorizuotų apelianto ES tiekėjų, ir nesant tai patvirtinančių įrodymų, teismas preziumavo, kad apelianto sutikimas parduoti prekes atsakovui buvo duotas. Tačiau pagal LAT ir ESTT praktiką prekių ženklų savininko sutikimas tokio pobūdžio bylose negalėjo būti preziumuotas, o turėjo būti vienareikšmiškai įrodytas atsakovės.

17.4.  Vertindamas šalių paaiškinimus ir įrodymus, teismas neužtikrino proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis). Teismas nurodė, kad apelianto surašyta pažyma nelaikoma atskiru rašytiniu įrodymu, nors teismų praktikoje intelektinės nuosavybės apsaugos bylose rašytinis pačios šalies surašytas patvirtinimas laikomas tinkamu įrodymu. Tačiau vadovavosi atsakovės paaiškinimais procesiniuose dokumentuose dėl produktų įsigijimo šaltinių, jų nekvestionavo, laikė tinkamais įrodymais ir jų pagrindu konstatavo, kad aplinkybė dėl teisių pasibaigimo yra įrodyta.

17.5.  Teismas laikė atsakovės paaiškinimus ir pateiktus dokumentus patikimais ir neatkreipė dėmesio į akivaizdžius prieštaravimus tarp atsakovės paaiškinimų ir Prekių ženklų teisių išsėmimui įrodyti atsakovės pateiktų dokumentų. Teismas turėjo atsakovės įrodymus vertinti rezervuotai, tačiau jais vadovaudamasis darė kategoriškas ir klaidingas išvadas. Neobjektyvus ir nevisapusiškas įrodymų vertinimas sudaro pagrindą panaikinti sprendimą.

17.6.  Teismas nenustatė esminės šios kategorijos bylose aplinkybės – kad atsakovė neįrodė apelianto Prekių ženklų teisių išsėmimo konkrečių prekių vienetų atžvilgiu. Sprendime šis aspektas nevertinas apskritai, nors pats teismas abejojo atsakovės pateiktų įrodymų patikimumu, argumentų, kokios kliūtys trukdė būtent atsakovei surinkti ir pateikti nenuasmenintas sąskaitas, teismas nepateikė. Kita vertus, bet kokie trukdžiai atsakovei pateikti įrodymus yra atsakovės įrodinėjimo naštos sudėtinė dalis.

17.7.  Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovės komercinių paslapčių apsauga pateisina redaguotų sąskaitų faktūrų pateikimą į bylą, ir redaguotomis sąskaitomis nepagrįstai vadovavosi pripažindamas apelianto Prekių ženklų teisių pasibaigimo faktą. Atsakovė sąskaitose pateikė teismui informaciją, kuri yra komerciškai jautri (prekių kainos, pelno maržos dydis, apyvartos kiekis patenka į atsakovės komercinių paslapčių sąrašą) ir tapo prieinama apeliantui, tik vienintelis prekių šaltinis neva yra komercinė ir neatskleidžiama paslaptis. Teismas netaikė CPK 10⁽¹⁾ straipsnyje numatytų komercinės paslapties apsaugai numatytų procesinių priemonių, neišreikalavo iš atsakovės sąskaitų su neužmaskuotu tiekėju ir gavėju, ignoravo savo paties nurodymų (2018 m. lapkričio 6 d. rezoliucijos) nevykdymą, pažeidė CPK 18 straipsnį, nesiėmė priemonių išreikalauti tinkamus (neredaguotus) įrodymus, nesivadovavo analogiškose situacijose Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika, pagal kurią redaguoti dokumentai laikomi netinkamu įrodymu ir atsisakoma juos priimti.

17.8.  Teismas, prijungęs prie bylos redaguoto turinio įrodymus, pažeidė ne tik CPK 10⁽¹⁾ straipsnį, bet ir civilinio proceso rungtyniškumo principą. Teismas pagal tokius atsakovės pateiktus įrodymus negalėjo objektyviai nuspręsti, kad apelianto Prekių ženklų teisių išsėmimas yra įrodytas, o priimdamas tokį sprendimą, pažeidė CPK 185 ir 202 straipsnius. Atsakovės atsisakymą pateikti neredaguotas išsamias sąskaitas teismas turėjo vertinti kaip neteisėto prekių kilmės šaltinio patvirtinimą. Priimdamas priešingą sprendimą, teismas nukrypo nuo suformuotos aukštesnių teismų praktikos.

17.9.  Teismo argumentas, kad paaiškėjus, jog apelianto selektyvios distribucijos dalyvis pardavė prekes atsakovei, tokiam Prekių ženklų pažeidėjui selektyvios distribucijos sutarties pagrindu kitose valstybėse grėstų bauda, yra nepriimtinas, nes proteguoja prekių ženklų teisių pažeidėjus prekių ženklų savininko atžvilgiu. Tokie nihilistiniai teismo argumentai pažeidžia civilinio proceso tikslus, taip pat prieštarauja sprendimo 18 punktui, kur pripažinta, kad teismas negali nustatyti, kokiomis sąlygomis prekių ženklais pažymėtomis prekėmis prekiaujama kitose valstybėse. Taigi sprendimo išvados yra nesuderinamos – vienoje vietoje selektyvios distribucijos sistemos ES taikymo aplinkybę teismas laiko nenustatyta, o kitoje – nustatyta (pripažįsta baudų taikymo kitose valstybėse selektyvios distribucijos sutarčių pagrindu faktą).

17.10.  Teismas nepagrįstai suabsoliutino, kad apeliantas rėmėsi selektyvios distribucijos sistema kaip ieškinio pagrindu ir kad apeliantas laiko, jog byloje turi būti taikoma PŽĮ 40 straipsnio 1 dalies (Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 2 dalies) išimtis. Ieškinys šioje byloje buvo grindžiamas apelianto, kaip Prekių ženklų savininko, teisėmis (PŽĮ 14 straipsnio 3 dalis; 2018 m. redakcijos PŽĮ 38 straipsnio 1 dalis; ES prekių ženklo reglamento 9 straipsnio 3 dalis) ir jų įgyvendinimu atsakovės, pažeidžiančios Prekių ženklų teises ir leistinais įrodymais neįrodžiusios Prekių ženklų teisių pasibaigimo, atžvilgiu. Taikydamas selektyvios distribucijos modelį ir sudarinėdamas sutartis su įgaliotais distributoriais, apeliantas neatsisako ir neapriboja savo, kaip Prekių ženklų savininko, teisių galiojimo ir įgyvendinimo galimybių trečiųjų asmenų, tokių kaip atsakovė, atžvilgiu. Tad teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantui norint įgyvendinti Prekių ženklų teises atsakovės atžvilgiu būtina įrodyti selektyvios distribucijos sistemą pateikiant papildomas selektyvios distribucijos sutartis, sudarytas kitose nei Lietuva jurisdikcijose. Selektyvios distribucijos sutartis apelianto į bylą pateikta kaip papildomas įrodymas siekiant pagrįsti, kad Prekių ženklais pažymėtas prekes tiesiogiai iš apelianto Lietuvoje oficialiai įsigyja tik UAB „Meistro pasaulis“.

17.11.  Apelianto pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami įsitikinti, kad apeliantas yra ėmęsis priemonių kontroliuoti produktų pirmąjį išleidimą į ES rinką ir kad atsakovei nėra suteikusi sutikimo komercinėje veikloje naudoti Prekių ženklus. Šioms aplinkybėms esant įrodytoms, teismas turėjo vadovautis teismų praktika dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo atsakovei ir vertinti, ar atsakovė pateikė leistinus ir pakankamus įrodymus įrodyti Prekių ženklų teisių išsėmimą. Tačiau teismas vertino teisių išsėmimui įrodyti neesmines aplinkybes. Apelianto distributorių pasirinkimo kriterijų objektyvumas, reikalingumas, proporcingumas, selektyvios distribucijos sutarties atitiktis konkurencijos teisės reikalavimams nėra ginčo dalykas ir Prekių ženklų teisių įgyvendinimo sąlyga, todėl neturėjo būti vertinami.

17.12.  Teismas neįvertino, kad bylose, kuriose atsakovas remiasi prekių ženklų teisių išsėmimu, esminė aplinkybė, kurią teismas turi vertinti yra, ar prekių ženklų savininkas gali kontroliuoti pirmąjį prekių išleidimą į ES rinką. Teismas nemotyvavo, kodėl apelianto pateiktus įrodymus laiko nepakankamais įrodyti, kad apeliantas turi pirmojo produktų išleidimo į ES kontrolę, kad apelianto sutikimas dėl konkrečių prekių išleidimo į ES teritoriją yra įtvirtinamas konkrečiais veiksmais (selektyvios distribucijos sutarties sudarymu), kad apeliantas pirmo prekių išleidimo į ES rinką teisės nėra atsisakęs, kad apeliantas nėra suteikęs teisės atsakovei naudoti Prekių ženklus ir turi teisę uždrausti prekybą produktais (kontroliuoti pirmąjį produktų išleidimą) Lietuvoje ir ES, ir kad dėl to atsakovei pereina teisių išsėmimo įrodinėjimo našta.

17.13.  Teismo reikalavimas įrodyti selektyvios distribucijos sistemos taikymą išimtinai tik vieno tipo rašytiniais įrodymais – pateikiant atskiras sutartis, sudarytas su produktų distributoriais kitose teritorijose, neatitinka teismų praktikos dėl įrodymų pakankamumo šios kategorijos bylose. Be to, teismo išvados dėl selektyvios distribucijos sistemos yra nenuoseklios.

17.14.  Teismas netinkamai taikė 2018 metų redakcijos PŽĮ 40 straipsnio 2 dalį ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 2 dalį ir konstatavo, jog byloje nėra pagrindo taikyti šią išimtį, nes neatsižvelgė, kad atsakovei prekiaujant prekėmis kenkiama produktų reputacijai ir kokybei. Teismas nepagrįstai vadovavosi ESTT byloje Nr. C-439/09 pateiktais išaiškinimais, nes pastarosios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

17.15.  Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas nėra pateikęs savo nustatytų reikalavimų, kuriais būtų draudžiama ant etiketės klijuoti papildomus lipdukus. Apeliantas buvo pateikęs į bylą selektyvios distribucijos sutartį, kuri patvirtina, kad apeliantas yra ėmęsis priemonių produktų ir Prekių ženklų prestižui bei reputacijai saugoti. Tai, kad produktų pakuotės pažeidimas yra pakankama priežastis pripažinti produkto reputacijos pažeidimą paralelinio importo situacijose yra pripažinęs ESTT. Tad tinkamai vertindamas įrodymus, teismas negalėjo pripažinti, kad nėra pagrindo PŽĮ 40 straipsnio 2 dalies ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 2 dalies taikymui.

17.16.  Apeliantas teikė paaiškinimus, kad ginčo produktai turi reputaciją, tačiau šios apelianto nurodytos aplinkybės ir paaiškinimai dėl jų sprendime nevertinti.

17.17.  Teismas nepagrįstai priteisė atsakovei bylinėjimosi išlaidas, kurių apmokėjimo dokumentų atsakovė į bylą nepateikė.

18.  Atsakovė UAB „Rubela“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat netenkinti ieškovo prašymų dėl naujų įrodymų priėmimo ir žodinio bylos nagrinėjimo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1.  Priešingai nei teigia apeliantas, teismas, remdamasis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tiek apeliantui, tiek ir atsakovei. Atsakovė tinkamai įrodė ir pagrindė PŽĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apelianto kaip ženklo savininko teisių pasibaigimą, nes įrodė, kad ginčo prekes, pažymėtas Prekių ženklais, teisėtai įsigijo Europos ekonominės erdvės rinkoje. Nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu apeliantas neįrodinėjo priešingai, t. y. kad atsakovė ginčo prekes įsigijo ne Europos ekonominės erdvės rinkoje, todėl teismas pagrįstai atsakovės pateiktus įrodymus laikė patikimais, tinkamais ir pakankamais.

18.2.  Pagrindinis ir iš esmės vienintelis argumentas, kuriuo apeliantas byloje remiasi siekdamas įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, yra tai, kad Prekių ženklais pažymėtų prekių prekyba Europos Sąjungos valstybėse galima tik selektyvios distribucijos tinklo pagrindu. Apeliantas savo tariamą teisių pažeidimą taip pat grindžia ir įrodinėja vien tuo, kad atsakovė ginčo prekes įsigijo iš distributorių, kurie nėra apelianto selektyvios distribucijos tinklo nariai, tuo neva pažeisdama apelianto kaip Prekių ženklų savininko išimtines teises, ir todėl apeliantas laiko, jog turi būti taikoma PŽĮ 40 straipsnio 2 dalis ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 2 dalis. Taigi teismas pagrįstai analizavo ir vertino apelianto selektyvinės distribucijos taikymo pagrįstumą ir atitikimą konkurencijos teisės normoms. Apelianto sudarytais selektyvinio platinimo susitarimais yra siekiama riboti konkurenciją, todėl jie negalioja nuo jų sudarymo momento. Teismas teisingai ir pagrįstai atsisakė ginti apelianto subjektines teises, kildinamas iš niekinio sandorio, nes iš neteisės negali kilti teisė.

18.3.  Apeliaciniame skunde apeliantas pateikia subjektyvų atsakovės pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau atsakovei pateikus šiuos įrodymus į bylą ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas neginčijo šių įrodymų, tik nurodė, kad Lietuvoje įsteigta įmonė UAB „L&D Stilius“ ir Ispanijoje įsteigta įmonė Villalba al Alba, iš kurių atsakovė įsigijo Prekių ženklais pažymėtas prekes, nėra oficialūs apelianto distributoriai.

18.4.  Villalba al Alba patvirtinimas pasirašytas Ispanijos įmonės Villalba al Alba S.L.U. atstovo, ką patvirtina dokumente esantis įmonės anspaudas, parašas bei prie šio dokumento pridėtas notaro patvirtinimas, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad šį patvirtinimą pasirašė „anonimas“, dėl ko neva šis įrodymas turėtų būti laikomas nepatikimu.

18.5.  Dokumentų išrašų pateikimas teismui negali būti laikomas netinkamais įrodymais, ypač tuo atveju, kai dalis informacijos, esančios teismui teikiamuose dokumentuose, yra konfidenciali ir sudaro komercinę (gamybinę) paslaptį. Informacija apie atsakovės tiekėjus sudaro atsakovės komercinę paslaptį ir yra konfidenciali informacija, todėl atsakovė negali šios informacijos atskleisti apeliantui. Be kita ko, PŽĮ 50¹ straipsnis nesuteikia teisės apeliantui susipažinti su konfidencialia informacija, todėl apelianto teiginiai dėl atsakovės pateiktų dokumentų netinkamumo ir tai, kad neva leistinais įrodymais galėtų būti tik PVM sąskaitos faktūros, atitinkančios Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodytus rekvizitus, yra nepagrįsti.

18.6.  Priešingai nei teigia apeliantas, teismo pozicija dėl tiekėjų duomenų atskleidimo yra suderinama su PŽĮ 71 straipsnio 1 ir 2 dalimis (2018 m. redakcijos PŽĮ 50¹ straipsnio 1 ir 2 dalys), nes teismas šį PŽĮ straipsnį taikė taip, kad būtų užtikrinta abiejų šalių interesų pusiausvyra. PŽĮ 50¹ straipsnyje nenumatyta apelianto teisė gauti informaciją tam, kad ją galėtų panaudoti prieš kitus asmenis, taip pat inicijuodamas kitus teisminius ginčus.

18.7.  Apeliantas turėjo galimybę įvertinti į bylą pateiktų įrodymų pagrįstumą tiek pateikdamas atsikirtimus raštu, tiek ir teismo posėdžio metu žodžiu.

18.8.  Teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo konstatavo, kad apelianto kaip prekių ženklų savininko teisės yra pasibaigusios pagal PŽĮ 40 straipsnio 1 dalį, kartu vertino ir aplinkybę dėl prekių ženklų savininko teisių išsėmimo konkrečių prekių vienetų atžvilgiu. Nors teismas sprendime konkrečiai ir nepasisakė dėl šios aplinkybės, tačiau, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens procesiniame dokumente pateikto argumento.

18.9.  Apeliantas yra nenuoseklus, gindamas savo pažeistas teises. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme vienas pagrindinių ieškinio pagrindų buvo tai, kad atsakovė nėra apelianto selektyvinės distribucijos sistemos dalyvė, dėl ko apeliantas iš esmės ir grindė savo tariamą prekių ženklų savininko teisių pažeidimą. Todėl teismas buvo teisus vertindamas selektyvinės distribucijos sistemos taikymo pagrįstumą. Be kita ko, nepriklausomai nuo to, kokia PŽĮ norma taikoma, t. y. ar PŽĮ 38 straipsnis, ar PŽĮ 40 straipsnis, kriterijai, taikomi apelianto taikomos selektyvinės distribucijos sistemos teisėtumui ir atitikimui konkurencijos teisės reikalavimams, išlieka tie patys.

18.10.  Apelianto pateikti dokumentai nepatvirtina jo argumentų, kad Prekių ženklais pažymėtų produktų prekyba Europos Sąjungos valstybėse galima tik selektyvios distribucijos tinklo pagrindu. Vienintelis apelianto į bylą pateiktas patvirtinimas, kuriame nurodoma ši aplinkybė, teismo turėtų būti vertinamas kritiškai, nes jis pasirašytas su apeliantu susijusio asmens (įmonės vadovo), kuris yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi. Kita vertus, net ir apeliantui pateikus į bylą papildomus įrodymus dėl selektyvios distribucijos tinklo egzistavimo kitose Europos Sąjungos valstybėse, ši aplinkybė nepateisintų apelianto selektyvios distribucijos tinklo pagrindu taikomų apribojimų dėl produktų platinimo Europos Sąjungos rinkoje, įskaitant ir Lietuvos vidaus rinkoje. Apelianto taikoma selektyvios distribucijos sistema bei jos pagrindu taikomi ribojimai bei sąlygos prieštarauja Lietuvos ir ES teisės aktams, reglamentuojantiems konkurenciją, taip pat vienai iš pagrindinių ES vidaus rinkos laisvių – laisvam prekių judėjimui ES rinkoje.

18.11.  Pagal ESTT praktiką, selektyvios distribucijos sistema yra pateisinama ir neprieštarauja SESV 101 straipsnio 1 daliai, kai tokio pobūdžio platinimo sistema yra taikoma prestižinėms / prabangos prekėms, siekiant apsaugoti šių prekių ženklo reputaciją ir išsaugoti prekių prabangos įvaizdį, jei nustatytais kriterijais neviršijama tai, kas būtina. Apeliantės taikoma selektyvios distribucijos sistema neatitinka nė vienos iš nurodytų sąlygų.

18.12.  Apelianto argumentai dėl tariamo produktų prabangos ir prestižo buvimo yra deklaratyvūs ir subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Tai, kad apelianto produktai nėra prabangos ir prestižo prekės, patvirtina šių produktų kaina, kuri yra labai nedidelė lyginant su prabangos ar prestižinėmis prekėmis (svyruoja nuo 6 Eur iki 57 Eur).

18.13.  Apeliantas neįrodė ir nepateikė nė vieno argumento, kuo konkrečiai jo produktai išsiskiria iš kitų panašių prekių ir kaip konkrečiai pasireiškia produktų patrauklumas bei prestižo įvaizdis. Taip pat apeliantas nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad ginčo produktus žymintys Prekių ženklai turi reputaciją.

18.14.  Teismas pagrįstai ir tinkamai priteisė atsakovei iš apelianto 3 775,20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Esant poreikiui, atsakovė apeliaciniam teismui vėliau pateiks papildomus dokumentus, patvirtinančius atsakovės šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18.15.  Apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti apelianto pateiktus naujus įrodymus, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Net jeigu šie įrodymai ir būtų priimti, jų turinys kelia pagrįstų abejonių, kada jie buvo parengti, taip pat jie nepagrindžia ir neįrodo apelianto argumentų, kad vienoda ir nediskriminacinė selektyvinės distribucijos sistema yra taikoma visoje ES teritorijoje ir kad ginčo prekės yra prestižo ar prabangos prekės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir naujų įrodymų priėmimo

19.  CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Įvertinęs šalių pateiktų procesinių dokumentų turinį ir juose keliamus teisinius klausimus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas.

20.  Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat prašo priimti naujus įrodymus – apelianto sudarytas selektyvios distribucijos sutartis ir įrodymus, susijusius su prekių ženklų reklama bei žinomumu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti įrodymai nėra teisiškai reikšmingi apeliacine tvarka nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti, todėl atsisako juos priimti.

Dėl bylos esmės

21.  Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

22.  Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl prekių ženklo (-ų) savininko teisės uždrausti kitam asmeniui vykdyti prekybą produktais, pažymėtais prekių ženklų savininkui pažymėtais ES prekių ženklais.

23.  Atsakovė neneigė, kad prekiauja ginčo prekių ženklais pažymėtomis prekėmis, tačiau laikė, kad ieškovo, kaip prekių ženklų savininko, teisės yra pasibaigusios.

24.  Reglamento 2017/1001 15 straipsnyje nustatyta, kad ES prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti jį naudoti prekėms, kurios pažymėtos tuo prekių ženklu paties savininko arba su jo sutikimu buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės rinką. Šios nuostatos netaikomos, jeigu dėl pagrįstų priežasčių savininkas nesutinka su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu išleidus jas į rinką pasikeitė arba pablogėjo jų kokybė. Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas nustatytas bylai aktualios redakcijos PŽĮ 40 straipsnyje.

25.  Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikiamus išaiškinimus, viena iš pagrindinių taisyklių ginčuose dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo yra ta, kad asmuo, kuris remiasi teisių pasibaigimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį (ESTT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Van Doren + Q. GmbH v. Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft mbH and Michael Orth, byla Nr. C-244/00). Taigi bylos šaliai, teigiančiai, kad išimtinės teisės yra pasibaigusios, tenka šio fakto įrodinėjimo pareiga (onus probandi). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad teisių savininko sutikimas išleisti prekių ženklu pažymėtas prekes į EEE rinką nepreziumuojamas, ir būtent ta ginčo šalis, kuri remiasi teisių pasibaigimu, turi tai įrodyti (taip pat žr. ESTT 2001 m. lapkričio 20 d. prejudicinį sprendimą byloje Zino Davidoff SA v. A and G Imports Ltd ir kiti, sujungtos bylos C-414/99-C-416/99).

26.  Be to, ESTT yra išaiškinęs, kad prekių ženklo suteikiamos teisės gali pasibaigti tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekės ženklo savininko sutikimu, atžvilgiu (ESTT 1999 m. liepos 1 d. prejudicinis sprendimas byloje Sebago Inc. And Ancienne Maison Dubois & Fils SA v. GB-Unic SA, byla Nr. C-173/98).

27.  Taigi tais atvejais, kai ieškovas reiškia ieškinį dėl savo, kaip prekių ženklo savininko, teisių gynimo, o atsakovo atsikirtimų į ieškinį pagrindą sudaro tai, kad ieškovo teisės į prekių ženklus yra pasibaigusios, atsakovas visų pirma ir turi pareigą įrodyti, kad ieškovo, kaip prekių ženklų, kuriais pažymėtos prekės, kuriomis jis prekiavo, savininko teisės yra pasibaigusios. Pažymėtina, kad prekių, pažymėtų atitinkamu prekių ženklu, pateikimas į ES (EEE) rinką neturi būti suprantamas, kad pasibaigia (yra išnaudojamos) ieškovo teisės į prekių ženklą, kuris yra įregistruotas ir saugomas jo vardu. Teisės pasibaigia (yra išnaudojamos) tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekių ženklo savininko sutikimu, atžvilgiu. O tai, minėta, visų pirma turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-248/2015).

28.  Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė kartu su atsiliepimu pateikė 2015–2018 metų PVM sąskaitas faktūras, kuriomis grindė prekių įsigijimą. Teikdama PVM sąskaitas faktūras atsakovė pašalino visus prekių pardavėjo duomenis, todėl pagal šiuos dokumentus negalima nustatyti, kas atsakovei pardavė ginčo prekių ženklais pažymėtas prekes. Atsakovė dokumentų duomenų pašalinimą grindė komercinės paslapties buvimu. Atsakovė triplike nurodė, jog ji 2015 –2016 metais prekes pirko iš ieškovo oficialaus distributoriaus Lietuvoje, ir pridėjo 2015 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią iš UAB „L&D stilius“ įsigyta prekių už 28 717,06 Eur. Atsakovės teigimu, 2017 metais ji prekes įsigijo iš oficialaus distributoriaus Ispanijoje. Villalba al Alba 2018 m. lapkričio 9 d. patvirtinimo laiške nurodyta, kad bendrovė teikė Lietuvoje registruotai įmonei produktus, pažymėtus prekių ženklais „Nashi“, „Nashi Argan“, „Landoll“. Patvirtinta, jog gaminiai buvo legaliai įsigyti Europos Sąjungos rinkoje. Patvirtinimo laiškas pasirašytas, tačiau nenurodyti pasirašiusiojo asmens duomenys bei pareigos. Villalba al Alba notarų biurui pateikė 2018 m. balandžio 3 d. ir 2018 m. gegužės 14 d. sąskaitas. Notaras pažymėjo, kad sąskaitose nenurodytas prekių išdavėjas, gavėjas, pristatymo sąlygos bei gaminių kainos, sąskaitos išdavėjo duomenų, esančių juridinių asmenų registre. Notaras pažymėjo, kad išdavėjo adresas yra Europos žemyne.

29.  Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepakankamas tiekėjų duomenų atskleidimas yra susijęs su tuo, kad ieškovas nepagrįstai taiko selektyvios distribucijos sistemą, kurios vienas iš elementų yra itin didelių baudų įgaliotiems perpardavėjams numatymas. Teismo vertinimu, šios aplinkybės pateisina tai, kad atsakovės pateiktuose dokumentuose yra neatskleistų duomenų. Kadangi ieškovas dalyvauja byloje, jam duomenys apie tiekėjus taptų žinomi ir tai įgalintų ieškovą pradėti procesus dėl itin didelių baudų prisiteisimo. Taigi teismas padarė išvadą, kad nors įprasta tvarka nepripažintų pakankamais atsakovės pateiktų duomenų dėl teisių pasibaigimo ir išleidimo į Europos Sąjungos rinką, atsižvelgdamas į objektyvius trukdžius įrodymams teikti, pripažino, kad aplinkybė dėl teisių pasibaigimo yra įrodyta.

30.  Kaip galima spręsti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, objektyviais trukdžiais atsakovei pateikti pakankamus ieškovo, kaip prekių ženklų savininko, teisių pasibaigimą pagrindžiančius duomenis (įrodymus) pirmosios instancijos teismas laikė šių duomenų konfidencialumą (buvimą komercine paslaptimi) ir egzistuojančios baudos taikymo distribucijos sutarties su ieškovu pažeidusiems platintojams grėsme. Jokie kiti trukdžiai skundžiamame teismo sprendime nenurodyti.

31.  Apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovo pozicijai, kad komercinių paslapčių apsauga savaime nepateisina teisiškai reikšmingų bylai išspręsti duomenų nepateikimo teismui. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pats sprendė, kad civilinio proceso įstatymai nedraudžia naudoti kaip įrodymų komercinę paslaptį sudarančios informacijos ir numato tinkamą komercinės paslapties apsaugą. CPK 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmuo, teikiantis teismui dokumentus ar medžiagą, kuriuose esantys duomenys sudaro profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį. Pagal CPK 10⁽¹⁾ straipsnio 2 dalį, kai yra pagrindas manyti, kad gali būti atskleista komercinė paslaptis, teismas dalyvaujančių byloje asmenų tinkamai pagrįstu prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustato konkrečius asmenis, turinčius teisę susipažinti su bylos medžiaga, gauti procesinius dokumentus, dalyvauti posėdžiuose. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog teismas, taikydamas šio straipsnio 2 dalyje nustatytus ribojimus, turi atsižvelgti į būtinybę užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisėtus interesus ir į žalą, kuri gali atsirasti dėl tų ribojimų taikymo ar netaikymo. Nors ir pacitavo šias CPK nuostatas, kurias vertino kaip numatančias tinkamą komercinės paslapties apsaugą, vis dėlto, nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas jų netaikė ir sprendimą grindė jam pateiktais įrodymais su pašalintais reikšmingais duomenimis.

32.  Byloje nustatyta, kad kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktose 2015–2018 metų PVM sąskaitose faktūrose, kuriomis atsakovė įrodinėjo prekių įsigijimą, atsakovė pašalino visus prekių pardavėjo duomenis, todėl pagal šiuos dokumentus negalima nustatyti, kas atsakovei pardavė ginčo prekių ženklais pažymėtas prekes, be kita ko, kad tai yra Europos Sąjungos tiekėjai.

33.  Atsakovės pateiktame Villalba al Alba 2018 m. lapkričio 9 d. patvirtinimo laiške, kuriame nurodyta, kad ši bendrovė nuo 2018 m. gegužės mėn. tiekė Lietuvoje registruotai įmonei produktus, pažymėtus prekių ženklais „Nashi“, „Nashi Argan“, „Landoll“, informacija, susijusi su minėta Lietuvos įmone, pašalinta, taigi šis dokumentas nepatvirtina, kad tai buvo atsakovė. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė ir kitus šio dokumento trūkumus: nenurodyti pasirašiusiojo asmens duomenys bei pareigos.

34.  Ispanijos notaro išduotame dokumente dėl Villalba al Alba pateiktų 2018 m. balandžio 3 d. ir 2018 m. gegužės 14 d. sąskaitų konstatuojama, kad abiejose sąskaitose nenurodyta nei jų išdavėjo, nei gavėjo, nei pristatymo sąlygų ir kt., o sąskaitose faktūrose nurodytas išdavėjo adresas yra Europos žemyne, kas, kaip teisingai atkreipia dėmesį ieškovas, nebūtinai reiškia ES (EEE) ir juo labiau neįrodo Villalba al Alba 2018 m. lapkričio 9 d. patvirtinimo, kad prekių tiekėjas yra būtent ji. Be to, pats notaro išduotas dokumentas yra sąlyginio galiojimo, t. y. priklauso nuo teisėto įgaliojimo pateikimo, kuris atsakovės į bylą nebuvo pateiktas.

35.  Taip pat atsakovės pateiktoje 2015 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje dėl prekių pirkimo iš UAB „L&D stilius“ informacija apie prekės pirkėją nėra nurodyta.

36.  Teismų praktikoje pažymima, kad teismo, kaip valstybės institucijos, funkcija vykdyti teisingumą lemia jo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis. Todėl yra negalima situacija, kad teismui būtų pateikta tik dalis įrodymų, reikalingų visapusiškam ir objektyviam bylos aplinkybių ištyrimui, lygiai taip pat negalima situacija, kad tokiu atveju proceso dalyviai tokių duomenų nepateiktų. Tik susipažinęs su šiais įrodymais, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 9 ir 10 straipsniais, kai yra pagrindas manyti, kad bus atskleista profesinė ar komercinė paslaptis, turi teisę pripažinti konfidencialia informacija tą bylos medžiagos dalį, kurią sudaro komercinė paslaptis ar kiti konfidencialūs įrodymų aspektai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1362/2011). Tai, kad atsakovas tam tikrus įrodymus vertina kaip komercinę paslaptį sudarančią informaciją nepaneigia atsakovo pareigos pateikti šiuos įrodymus teismui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-606-407/2016), o atsisakymas pateikti įrodymą, pagal contra spoliatorem prezumpciją, laikomas patvirtinimu egzistuojant nepalankiausius šaliai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

37.  Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas (2018 m. lapkričio 6 d. rezoliucija) buvo įpareigojęs atsakovę pateikti teismui neredaguotus dokumentus (kartu išaiškindamas atsakovei jai tenkančią pareigą įrodyti prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo aplinkybę), tačiau atsakovė šio teismo įpareigojimo neįvykdė, todėl, vadovaujantis minėtomis įrodinėjimo taisyklėmis ir jas aiškinančia teismų praktika, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nukrypti nuo įprastų įrodymų vertinimo taisyklių ir laikyti pateiktus duomenis pakankamais pagrįsti atsakovės įrodinėjamą prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo faktą.

38.  Pirmiau išdėstytų argumentų kontekste pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad, atsakovei atskleidus prekių tiekėjus, tai įgalintų ieškovą pradėti procesus dėl itin didelių baudų prisiteisimo, neturi esminės reikšmės, nes, kaip minėta, visą bylai reikšmingą informaciją, net ir konfidencialią, atsakovas pirmiausia turėjo pateikti teismui, kuris, esant poreikiui, galėjo imtis įstatyme numatytų priemonių šiai informacijai apsaugoti. Atsakovės argumentai, kad PŽĮ 50¹ straipsnyje nenumatyta apelianto teisė gauti informaciją tam, kad ją galėtų panaudoti prieš kitus asmenis, taip pat atmetami kaip teisiškai nereikšmingi, nes informacijos apie prekių tiekėjus pateikimas teismui pirmiausia buvo reikšmingas pačiai atsakovei įrodinėjant jos atsikirtimų į ieškinį pagrindą, t. y. prekių ženklų savininko teisių pasibaigimą.

39.  Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo pozicija, kad, neturėdamas visų teisiškai reikšmingų duomenų (t. y. disponuodamas tik redaguotais įrodymais be jose esančios esminės informacijos), pirmosios instancijos teismas taip pat negalėjo nustatyti (konstatuoti) ieškovo teisių pasibaigimo fakto konkrečių prekių vienetų atžvilgiu, t. y. esminės šios kategorijos bylose aplinkybės. Atsakovės argumentai, kad teismas, nors sprendime konkrečiai ir nepasisakė dėl šios aplinkybės, tačiau priimdamas sprendimą ją įvertino, atmetami kaip deklaratyvūs.

40.  Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie byloje įrodytą ieškovo teisių pasibaigimo faktą padaryta pažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, todėl laikytina nepagrįsta.

41.  Konstatavus, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo faktą, aplinkybės, susijusios su PŽĮ 40 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų išimčių taikymu, taip pat ieškovo taikomos selektyvios distribucijos sistemos atitikimu konkurencijos teisės normoms, neturi įtakos bylos rezultatui, todėl dėl jų ir su jais susijusių šalių argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

42.  Remiantis Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 3 dalies b punktu, ES prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti siūlyti žymeniu pažymėtas prekes, pateikti jas į rinką arba šiais tikslais jas sandėliuoti, taip pat siūlyti ar teikti juo pažymėtas paslaugas. Kadangi ES prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo faktas byloje nebuvo įrodytas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl pirmojo ieškinio reikalavimo priimti naują sprendimą – šį reikalavimą tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

43.  Padaręs išvadą, kad prekių ženklų ieškovui suteikiamos teisės pasibaigė ir todėl atsakovė savo veiksmais nepažeidė ieškovo teisių, likusių ieškinio reikalavimų pagrįstumo, be kita ko, jiems patenkinti teisiškai reikšmingų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas nevertino, todėl jie perduodami pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

44.  Panaikinus skundžiamą teismo sprendimą ir dalį bylos perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teisme (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir dėl pirmojo ieškinio reikalavimo priimti naują sprendimą – uždrausti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rubela“ Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti prekybą (t. y. siūlyti, išleisti juos į rinką arba tuo tikslu juos sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jais disponuoti) produktais, pažymėtais ieškovui Landoll S. r. l. priklausančiais Europos Sąjungos prekių ženklais: NASHI (fig.), reg. Nr. 013640099; NASHI (w.), reg. Nr. 014713895; NASHI ARGAN (fig.), reg. Nr. 016768335; LANDOLL (w.), reg. Nr. 0918295, ir tarptautiniame prekių ženklų registre registruotais prekių ženklais: LANDOLL (w.), reg. Nr. 918295; NASHI (fig.), reg. Nr. 1242146; NASHI (w.), reg. Nr. 1143100, kurie yra išleisti į Europos ekonominės erdvės rinką ne ieškovo arba neturint ieškovo sutikimo.

Bylos dalį dėl likusių ieškinio reikalavimų perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos         Romualda Janovičienė

Vilija Mikuckienė

Asta Radzevičienė