Литва

Civilinė byla Nr. e3K-3-98-469/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00748-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.1.1; 3.3.3.8; 3.3.3.10.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovams Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui, A. Š.-S. dėl autorystės pripažinimo, autorių teisių pažeidimo ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. K., E. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.  Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių objekto pripažinimą Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) saugomu kūriniu, aiškinimo ir taikymo.

2.  Ieškovė D. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) pripažinti ieškovės autorystę į baltų genčių archeologinius kostiumus ir jų kolekcijas bei lietuvių ir kuršių gentims skirtus sieninius kalendorius; 2) už visus ieškovės išimtinių autorių teisių pažeidimų atvejus iš jas pažeidusio atsakovo Lietuvos nacionalinio kultūros centro (toliau – ir LNKC) ieškovės naudai priteisti 243 313,37 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, įskaitant negautas pajamas, bei kompensaciją; 3) solidariai iš atsakovų A. Š.-S. ir LNKC ieškovės naudai priteisti 29 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) įpareigoti atsakovą LNKC nutraukti neteisėtus veiksmus ir atkurti pažeistas ieškovės asmenines neturtines teises, padarant reikiamus taisymus savo tinklalapiuose; 5) apie padarytus pažeidimus ir ieškovei priklausančią autorystę paskelbti viešai savo tinklalapiuose lnkc.lt ir paskyroje „Facebook“, taip pat žurnale „Liaudies kultūra“; 6) priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.  Ieškovė nurodė, kad, bendradarbiaudama su atsakovu, 2009–2013 metais sukūrė baltų genčių archeologinių kostiumų kolekciją. Ieškovė yra šių kostiumų autorė, jai priklauso išimtinės autorių turtinės ir neturtinės teisės į šiuos kostiumus. Atsakovas nuo 2012 metų iki ieškinio padavimo dienos, slėpdamas tai nuo ieškovės, virš 20 kartų neteisėtai, taip pat netinkamu būdu viešai pristatė ieškovės kurtus archeologinius kostiumus įvairių renginių metu, neįvardydamas ieškovės pavardės kaip autorės, o kostiumų autore pristatydamas kitą asmenį – savo darbuotoją D. K.. Taip pat atsakovas, neturėdamas ieškovės licencijos, neteisėtai atgamino kostiumus įvairiais būdais bei juos viešai skelbė savo tinklalapiuose. Atsakovas ieškovės autorių teises pažeidė ir gamindamas du ieškovės archeologinius kostiumus pristatančius sieninius kalendorius, jų autore taip pat nurodydamas D. K., plagijuodamas ir be sutikimo pakeisdamas kalendoriuje ieškovės rašytą autorinį tekstą. Šiais veiksmais buvo pažeistos ieškovės išimtinės autorių teisės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.  Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą LNKC nutraukti neteisėtus veiksmus ir atkurti pažeistas ieškovės asmenines neturtines teises, padarant reikiamus taisymus savo tinklalapiuose; apie atsakovo LNKC padarytus pažeidimus paskelbti viešai savo tinklalapiuose lnkc.lt ir paskyroje „Facebook“, taip pat žurnale „Liaudies kultūra“; priteisė ieškovei iš atsakovo LNKC 494 Eur turtinės ir 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5.  Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės rekonstruotų drabužių, papuošalų, galvos apdangalų ir kt. daiktų sujungimas į vieną kostiumą gali būti laikomas autoriniu kūriniu, kuris ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalyje apibūdinamas kaip duomenų rinkinys. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad kostiumo atkūrimo procese kūryba ir originalumas pasireiškia esamos archeologinės medžiagos atranka bei pritaikymu kuriant naują kostiumą. 

6.  Vis dėlto teismas nesutiko su ieškove, kad šalys 2011–2013 metais sudarytomis paslaugų teikimo sutartimis sulygo dėl kūrinio sukūrimo. Šios sutartys buvo sudarytos archeologinių-istorinių kostiumų rekonstrukcijų įgyvendinimo tikslu, t. y. siekiant ne sukurti, o kuo tiksliau atkurti senovės lietuvių genčių kostiumus.

7.  Paslaugų teikimo sutarčių, kurioms atlikti buvo reikalinga ir intelektinė ieškovės veikla, pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti atitinkamos genties kostiumo I–XIV a. gamybai reikalingą vizualinę medžiagą – archeologinių radinių nuotraukas ir piešinius. Ieškovės rengiama vizualinė medžiaga buvo skirta konkrečiam projektui, t. y. archeologinio-istorinio kostiumo rekonstrukcijai (gamybai). Vadovaudamasis teisių perdavimo tikslų taisykle, teismas konstatavo, kad pagal paslaugų teikimo sutartis ieškovė atsakovui perdavė turtines teises tokia apimtimi, pagal kurią atsakovas galėjo tinkamai naudotis ieškovės perduota medžiaga, o pagal ją rekonstruotus kostiumus galėjo naudoti savo veikloje, t. y. viešai rodyti, atgaminti, nuomoti kostiumus ir pan.

8.  Pirmosios instancijos teismas nepripažino ieškovės teisės į lietuvių genties archeologinių kostiumų 2010/2011 m. kalendoriaus autorystę. Pirmenybę teikdamas pažodiniam ieškovės ir atsakovo 2009 m. rugsėjo 3 d. sudarytos autorinės kūrinio užsakymo sutarties Nr. F-232 aiškinimui, teismas nusprendė, kad iš jos turinio nėra galimybės padaryti išvadą, jog ieškovė buvo atsakinga už kalendoriaus maketo sukūrimą. Taigi atsakovas, kalendoriaus „Baltų gentys, Lietuviai“ gale nurodydamas, jog kostiumų kolekcijos projekto bei kalendoriaus tekstų teksto autorė yra D. S., nepažeidė ieškovės teisės į autoriaus vardą ir autorystę.

9.  Teismas nustatė, kad nors ieškovė sukurtą autorinį tekstą perleido atsakovui 2009 m. rugsėjo 3 d. autorine kūrinio užsakymo sutartimi Nr. F-232, ši sutartis yra terminuota. Todėl 2014 m. rugsėjo 3 d., praėjus sutartyje nurodytam 5 metų laikotarpiui, suėjo sutartimi suteikiamų turtinių teisių naudojimo terminas. Darytina išvada, kad nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. šio teksto naudojimas atsakovo tinklalapyje yra neteisėtas ir kasdien pažeidžia ieškovės autorių turtines teises viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais.

10.  Be to, autorine kūrinio užsakymo sutartimi Nr. F-232 atsakovui perleistas autorinis tekstas 2012 m. birželio mėn. žurnale „Pasaulis lietuvis“ straipsnyje „I-XIV a. kuršių archeologinis kostiumas“ buvo iškraipytas, pateikta netiksli informacija, maža to, šis tekstas išspausdintas ne tik su pakeitimais, bet ir kitu vardu – teksto autore nurodoma D. K.. Dėl šių veiksmų egzistuoja atsakovo kaltė, nes tekstą žurnalui išsiuntė atsakovo darbuotojai. Tokiu būdu buvo pažeistos ieškovės autorių neturtinės teisės į autoriaus vardą, jo nenurodant, autorystės teisė, ją pasisavinant, ir kūrinio neliečiamybės teisė, iškraipant tekstą, kartu buvo padaryta ir žala ieškovės profesinei reputacijai. Taip pat buvo pažeistos ir ieškovės išimtinės autorių turtinės teisės atgaminti (išleisti) kūrinį, kadangi sutartis buvo sudaryta dėl kūrinio panaudojimo leidžiant kalendorių, o ne atgaminant tekstą kitais būdais. 

11.  Nustatęs pažeidimus (šios nutarties 9 ir 10 punktai), teismas įpareigojo atsakovą nutraukti neteisėtus veiksmus, atkurti ieškovės pažeistas teises ir priteisė ieškovei iš atsakovo 494 Eur turtinės ir 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12.  Pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino ieškovės teisės į kuršių genties archeologinių kostiumų 2013/2014 m. kalendoriaus autorystę. Nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. ieškovės ir atsakovo sudarytos paslaugų teikimo sutarties Nr. R4-273 1 punktu ieškovė įsipareigojo paruošti kostiumų kalendoriaus leidybai reikalingą tekstinę medžiagą. Priešingai nei lietuvių genties kalendoriui skirto teksto, šiam kalendoriui skirtam tekstui nebuvo keliama jokių reikalavimų, t. y. šalys nesulygo, kad ieškovės tekstas būtų originalus ir (ar) lydimas nuotraukų, todėl, teismo vertinimu, atsakovas kaip šio teksto užsakovas turėjo visas teises parinkti fotonuotraukas, kurios buvo panaudotos kalendoriuje.

13.  Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo LNKC apeliacinius skundus, 2020 m. birželio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalino argumentą, kad „ieškovės rekonstruotų drabužių, papuošalų, galvos apdangalų ir kt. daiktų apjungimas į vieną kostiumą gali būti laikomas autoriniu kūriniu, kuris apibūdinamas kaip duomenų rinkinys, kuris dėl turinio parinkimo ir išdėstymo yra ieškovės intelektinės kūrybos rezultatas (Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis), todėl jam taikoma Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme įtvirtinta apsauga“.

14.  Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovės rekonstruoti baltų genčių archeologiniai kostiumai buvo sukurti ir tai yra ieškovės intelektinės kūrybos rezultatas ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies prasme. Tokią išvadą teisėjų kolegija pirmiausiai darė iš lingvistinio ieškovės, atsakovo procesiniuose dokumentuose pavartotų sąvokų „rekonstruoti“, „atkurti“ aiškinimo. Būtent tokias sąvokas duodami parodymus vartojo ir byloje apklausti liudytojai (pavyzdžiui, E. B., T. J. ir kiti). Kolegija nurodė, jog archeologinio kostiumo rekonstrukcija – atkūrimas yra paremta būtent archeologinių tyrimų metu rastais artefaktais ir paprastai archeologiniai radiniai nėra laikomi autoriniais kūriniais.

15.  Nagrinėjamu atveju nepripažinus, kad ieškovė sukūrė autorinį originalų kūrinį ATGTĮ prasme, nėra pagrindo teigti, kad vienintelės projekte iš atsakovo įstaigos dalyvavusio trečiojo asmens D. K. kompetencijos tokiam darbui nepakako, kadangi tokiam darbui nepakako ir vienintelės ieškovės kompetencijos (priešingu atveju ieškovė nebūtų kreipusis į atsakovą, siūlydama projektą įgyvendinti bendromis jėgomis). Įgyvendinant projektą vyko tam tikras darbų pasidalijimas, kurio metu trečiasis asmuo D. K. buvo atsakinga už tekstilinę dalį, o ieškovė teikė reikalingą vizualinę medžiagą ir archeologinius duomenis bei koordinavo papuošalų gamintojų ir juvelyrų darbą.

16.  Ir nors byloje nekilo ginčas dėl to, kad idėja atkurti archeologinius baltų genčių kostiumus priklauso ieškovei, idėja nėra laikoma autorių teisių objektu, todėl jai ATGTĮ apsauga nėra taikoma (ATGTĮ 5 straipsnio 1 punktas).

17.  Metaliniai dirbiniai atrandami gana gerai išlikę ir juos galima visiškai atkartoti, o baltų genčių kostiumams panaudotą medžiagą galima nustatyti iš išlikusių skutelių. Remdamasi visu tuo, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nei kostiumų komplektacijos, nei drabužių konstruktyvo sprendimai ir (ar) siluetai nėra ieškovės sukurti originalūs sprendimai, kadangi jie yra atkurti naudojant informaciją iš įvairių šaltinių. Taigi archeologiniai kostiumai apskritai negali būti laikomi autorių teisės saugomais kūriniais, o šalių sudarytomis sutartimis nebuvo susitarta sukurti originalų atitinkamo laikmečio kostiumą panaudojant išskirtinai individualią kūrybą ir idėjas. Nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad 2011–2013 metais sudarytų paslaugų sutarčių tekstinė išraiška yra siauresnė negu faktiškai susiklostę šalių tarpusavio santykiai.

18.  Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog ieškovės rekonstruotų drabužių, papuošalų, galvos apdangalų ir kt. daiktų sujungimas į vieną kostiumą gali būti laikomas autoriniu kūriniu, kuris apibūdinamas kaip duomenų rinkinys, kuris dėl turinio parinkimo ir išdėstymo yra ieškovės intelektinės kūrybos rezultatas. Todėl teisėjų kolegija nusprendė pašalinti minėtą motyvą iš pirmosios instancijos teismo sprendimo.

19.  Pasisakydama dėl paslaugų sutartimis perduotų autorių teisių atsakovui, teisėjų kolegija konstatavo, jog, nepripažinus ieškovės atkurtų baltų genčių archeologinių kostiumų autoriniu kūriniu, apskritai nėra pagrindo teigti, kad yra įmanomas turtinės teisės į sukurtą objektą perdavimas arba suteikimas.

20.  Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą dėl lietuvių ir kuršių kalendorių maketų sukūrimo dalies. Teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

21.  Įvertinusi pažeidimų pobūdį ir trukmę, šiais pažeidimais ieškovei sukeliamą žalą ir tai, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas, siekdamas apsaugoti ieškovės autorystės teises į jos kalendoriui sukurtą tekstą, teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškovės prašomas priteisti neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas ir teisingas bei atitinka įstatyme nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus žalos dydžio nustatymo kriterijus.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 

22.  Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti tą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės reikalavimai, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.     Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas ATGTĮ 4 straipsnį, nepagrįstai nepripažino rekonstruoto archeologinio kostiumo kūriniu. Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė kūriniui taikomus požymius, būtent kūrybinės veiklos ir originalumo kriterijus; anot ieškovės, tinkamas kasacinio teismo išaiškinimų taikymas šioje byloje lemia, kad ieškovės sukurti kostiumai yra originalūs, autorių teisės saugomi mokslinės-kūrybinės veiklos rezultatai, kurie pripažintini saugomais tiek kaip mokslo kūrinys (ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalies 3 punktas), tiek kaip taikomosios dailės kūrinys (ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalies 10 punktas), tiek kaip duomenų rinkinys (ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punktas). 

22.2.     Teismai netinkamai aiškino ir taikė ATGTĮ 13 straipsnyje įtvirtintus autorių teisinės apsaugos atsiradimo pagrindus; nesudarius autorinės kūrinio užsakymo sutarties ar vietoje jos sudarius paslaugų, rangos ar bet kokią kitą sutartį, tokios sutarties sudarymo faktas neturi jokios įtakos galutinio intelektinės veiklos rezultato apsaugai pagal ATGTĮ, nes tai, skirtingai nei teigia teismai, yra ne susitarimo, o fakto klausimas, priklausantis nuo to rezultato originalumo; be to, teismai kėlė ieškovei ATGTĮ neįtvirtintus reikalavimus kūrinio apsaugai atsirasti – reikalavo būtent kūrinio sukūrimo sutarties su atsakovu sudarymo fakto, o jos nesant arba vietoje jos sudarant paslaugų sutartis, autorių teisinė apsauga teismų buvo nepagrįstai paneigta kaip neatsirandanti, o tai tiesiogiai prieštarauja ATGTĮ 13 straipsniui.

22.3.    Teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami autoriaus ir bendraautoriaus sąvoką, pažeidė ATGTĮ 6 ir 7 straipsnių nuostatas; apeliacinės instancijos teismas klydo, nuspręsdamas, kad kūrinio kūrimo savarankiškumas reiškia būtinai paties autoriaus atliekamus to kūrinio materialaus pagaminimo veiksmus; remiantis ATGTĮ 6 ir 7 straipsniais, autorius turi atlikti būtent kūrybinius veiksmus kurdamas kūrinį; būtent tokius veiksmus ieškovė ir atliko, pažymėtina, daug anksčiau, nei jis imtas atgaminti materialia, fizine drabužių forma, todėl ji laikytina vienintele kostiumų autore.

22.4.     Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai šalių tarpusavio santykius kvalifikavo kaip paslaugų; dėl šios priežasties teismai nepagrįstai netaikė ATGTĮ normų, atmetė ieškovės ieškinį, nepripažino jos kostiumų autore, o pačių kostiumų – saugomais autorių teisės kūriniais.

23.  Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas LNKC prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

23.1.     Autorių teisės keliamas originalumo reikalavimas yra fakto klausimas, todėl negali būti iš naujo sprendžiamas kasaciniame teisme; kasaciniu skundu yra prašoma iš naujo išnagrinėti aspektus, kurie laikytini fakto klausimu; ieškovė nepagrindė, jog byloje buvo remiamasi netinkamomis teisės normomis ar netinkamai taikomi įstatymai bei teismų praktika.

23.2.     Apeliacinės instancijos teismo nutartimi archeologiniai-istoriniai kostiumai visiškai pagrįstai nelaikyti autorių teisių objektu, nes jie stokoja originalumo kriterijaus; jie ne tik nėra išskirtiniai ar originalūs, tačiau taip pat ir neturėtų tokie būti, nes jų atkūrimo tikslas – kuo tiksliau rekonstruoti istorinius baltų genčių kostiumus; šie archeologiniai-istoriniai kostiumai turi tarnauti kaip istorinį laikotarpį atspindintis objektas, supažindinantis visuomenę su konkretaus laikmečio žmonių apranga, tačiau ne kaip kūrybiškas, pasigėrėjimą keliantis kūrinys.

23.3.     Ieškovė negali būti laikoma archeologinių-istorinių kostiumų autore ne tik dėl to, kad kostiumai nėra kūriniai, bet ir dėl to, kad jos indėlis atkuriant kostiumus neturi kūrybinės veiklos požymių – ieškovė rinko informaciją, ją teikė atsakovui, teikė konsultacijas atkuriant kostiumams naudotinus papuošalus; kostiumai buvo atkurti remiantis ieškovės teikiama informacija ir konsultacijomis, kartu pasitelkiant kitus asmenis, atsakingus už informacijos patikrinimą, parinkimą naudoti bei kostiumų tekstilinę dalį; daugiausiai ieškovei galėtų būti priskirta kostiumų bendraautorystė, nes ieškovės indėlio atkuriant kostiumus atsakovas neginčija, sykiu pabrėždamas, kad šis indėlis nebuvo vienintelis ir esminis.

23.4.     Jei archeologiniai-istoriniai kostiumai ir būtų laikomi kūriniais, sukurtais ieškovės, ieškovė yra perleidusi atsakovui teises šiuos kostiumus naudoti, todėl ieškovės pretenzijos, susijusios su kostiumų panaudojimu, pagrįstai buvo atmestos.

23.5.    Teismai, tinkamai taikydami sutarčių aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pagrįstai priėjo prie išvados, kad tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta paslaugų teikimo sutartis.

24.  Atsakovė A. Š.-S. ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. K., E. B. nustatytais terminais atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl rekonstruoto archeologinio kostiumo (ne)pripažinimo ATGTĮ saugomu kūriniu

25.  Autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius bei šių teisių įgyvendinimą ir gynimą nustato Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (1999 m. gegužės 18 d. Nr. VIII-1185). ATGTĮ yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais, be kita ko, 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29/EB).

26.  Autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas (ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalis). Autorių teisių objektai išvardyti ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, tarp jų – taikomosios dailės kūriniai (ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Doktrinoje nurodoma, kad rekonstruotas archeologinis kostiumas yra taikomosios dailės kūrinys. Labiausiai paplitę taikomojo meno kūriniai kalvystės, juvelyrikos, baldų, porceliano, grafikos, tekstilės, odos ir kt. pramonės srityse. Šie kūriniai saugomi autorių teisės, kaip ir kiti kūriniai, jeigu yra asmeninės žmogaus kūrybos originalus rezultatas (žr., pvz., Mizaras, V. Intelektinės nuosavybės teisė. I tomas. Vilnius, Justitia, 2008, p. 196–197). 

27.  ATGTĮ 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos.

28.  Autorių teisių objekto sąvokos tarptautiniai ir ES teisės aktai tiesiogiai nepateikia. Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (toliau – ir Berno konvencija; Konvencija) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, kad ir koks būtų jos išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius, pan. Šios konvencijos 2 straipsnio 1 dalies tikslas – apibrėžti sąvoką „literatūros ir meno kūriniai“. Tam pasitelkiami du kriterijai: pirmasis – į šią sąvoką įtraukiami visi literatūros, mokslo ir meno srities kūriniai, antrasis – atmetami bet kokie apribojimai, susiję su kūrinių raiškos būdais ir formomis. Kūrinio turinys nėra apsaugos sąlyga. Aptardama ne tik literatūros ir meno, bet ir mokslo sritį, Konvencija taip pat įtraukia mokslo kūrinius į savo galiojimo sritį, suteikdama apsaugą jų išraiškos formai (Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos komentaras (Paryžiaus akto redakcija, 1971). Vilnius, 2001, p. 12). 

29.  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta dėl autorių teisių objektus apibūdinančių požymių. Pirmiausia autorių teisių objektais yra laikomi ne bet kokios, o kūrybinės veiklos (žmogaus intelektinės veiklos), susijusios su literatūra, menu ir mokslu, rezultatai, kurie yra išreikšti objektyvia forma. Antrasis autorių teisių objektus apibūdinantis požymis yra originalumas – pagrindinė sąlyga kūrinio teisinei apsaugai atsirasti. Teisės aktuose nėra pateikta kūrinio originalumo samprata: tai yra teismų praktikos aiškinimo ir doktrinos dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-687/2020 24–26 punktus).

30.  Originalumas vertinamas atsižvelgiant į konkretų objektą ir jo pobūdį. Kadangi originalumo nustatymas yra fakto klausimas, todėl, esant ginčui, tai turi nustatyti teismas, vertindamas reikšmingus klausimui spręsti įrodymus. Teisės doktrinoje, analizuojant originalumo reikalavimą, taip pat pažymima, kad neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžiančių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos veiklos rėmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-611/2015; 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 28 punktą; 2020 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-687/2020 27–29 punktus).

31.  Svarbu pažymėti ir tai, kad originalus kūrybinės veiklos rezultatas laikomas kūriniu ir saugomas, nepaisant jo meninės vertės, taigi saugomi bet kokie kūriniai, net jeigu jie meniniu požiūriu nėra vertingi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad autorių teisės taikomos ir paskelbtiems, ir nepaskelbtiems kūriniams, bet išreikštiems kuria nors objektyvia forma, nepriklausomai nuo kūrinio formos, paskirties ar vertės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32.  Aptarti kasacinio teismo praktikoje suformuluoti autorių teisių objekto kriterijai koreliuoja su aktualiais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimais. 2018 m. lapkričio 13 d. prejudiciniame sprendime byloje Levola Hengelo BV v. Smilde Foods BV, C-310/17, ESTT, be kita ko, nurodė, jog tam, kad tam tikras objektas galėtų būti laikomas kūriniu, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29/EB, svarbu, kad būtų tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, reikia, kad atitinkamas objektas būtų originalus, t. y. jis turi būti originalus jo autoriaus intelekto kūrinys. Antra, pagal Direktyvą 2001/29/EB kūriniu gali būti laikomi elementai, kurie yra tokios intelektinės kūrybos išraiška (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Levola Hengelo BV 35–37 punktus). Todėl Direktyvoje 2001/29/EB nurodyta sąvoka „kūrinys“ neišvengiamai yra autorių teisių apsaugos objekto išraiška, kuri leidžia pakankamai tiksliai ir objektyviai jį identifikuoti, net jeigu ši išraiška nebūtinai yra nuolatinė (ESTT sprendimo byloje Levola Hengelo BV 40 punktas). Kaip nurodyta minėtame ESTT sprendime, iš tiesų, viena vertus, institucijos, atsakingos už autorių teisių išimtinių teisių apsaugą, turi turėti galimybę aiškiai ir tiksliai identifikuoti tokius saugomus objektus. Tas pats taikoma asmenims, įskaitant ekonominės veiklos vykdytojus, kurie turi turėti galimybę aiškiai ir tiksliai identifikuoti objektus, kuriems taikoma apsauga trečiųjų asmenų, visų pirma konkurentų, naudai. Kita vertus, būtinybė išvengti subjektyvumo, kuri kenkia teisiniam saugumui, reiškia, kad identifikuojamas saugomas objektas turi būti aiškiai ir objektyviai išreikštas (ESTT sprendimo byloje Levola Hengelo BV 41 punktas). Pagal ESTT pateiktą aiškinimą, kūrinio sąvoka visoje Europos Sąjungoje paprastai turėtų būti aiškinama autonomiškai ir vienodai (ESTT sprendimo byloje Levola Hengelo BV 32 punktas).

33.  Vis dėlto kai objekto sukūrimą diktuoja techniniai reikalavimai, taisyklės ar kiti suvaržymai, kurie nepaliko vietos įgyvendinti kūrybinę laisvę, toks objektas negali būti laikomas originaliu, o to reikia tam, kad jis galėtų būti laikomas kūriniu (žr. ESTT 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Cofemel – Sociedade de Vetu?rio SA v. G-Star Raw CV, C-683/17 31 punktą). Kartu pažymėta, kad originalumo sąlygą atitinkančiam objektui gali būti taikoma autorių teisių apsauga, nors jo sukūrimą lėmė techniniai reikalavimai, jeigu tai nebuvo kliūtis tam, kad šis objektas atspindėtų autoriaus asmenybę ir išreikštų laisvą bei kūrybingą jo pasirinkimą (žr. ESTT 2020 m. birželio 11 d. prejudicinio sprendimo byloje SI, Brompton Bicycle Ltd v. Chedech/Get2Get, C-833/18 26 punktą). 

34.  Apibendrindama aptartas teisės aktų ir teismų praktikos nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog apibūdinant konkretų objektą (be kita ko, archeologinį kostiumą) vartojamas terminas „rekonstruotas“ (ar „atkurtas“), negali lemti jo (ne)pripažinimo autorių teisių objektu. Kiekvienu individualiu atveju turi būti sprendžiama pagal tai, ar objektas atitinka kūrybinės veiklos rezultato ir originalumo kriterijus.

35.  Remiantis nurodytais argumentais, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada, kad archeologiniai kostiumai apskritai negali būti laikomi autorių teisės saugomais kūriniais, vertintina kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsta.

36.  Teisėjų kolegija konstatuoja, kad rekonstruotų (atkurtų) archeologinių kostiumų eliminavimas per se (savaime) iš autorių teisių objektų neatitinka tiek aptartų ESTT ir Lietuvos teismų praktikos nuostatų, tiek šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios faktinės situacijos. Bylą nagrinėję teismai, be kita ko, nustatė nemažai aplinkybių, kurios kelia pagrįstų abejonių apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ginčo rekonstruoti archeologiniai kostiumai nėra autorių teisių objektai, teisingumu. Teismų, be kita ko, konstatuota, kad nėra išlikęs nė vienas archeologinio kostiumo pavyzdys, su kuriuo galima būtų palyginti atkurtą archeologinį kostiumą, jį išmatuoti, nustatyti proporcijas, kirpimus ir t. t. (apeliacinės instancijos teismo nutarties 33 punktas); kostiumų komplektacijos, drabužių konstruktyvo sprendimai ir (ar) siluetai yra atkurti naudojant informaciją iš įvairių šaltinių (apeliacinės instancijos teismo nutarties 36 punktas). Taigi, bylos duomenys suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad rekonstruojant archeologinius kostiumus konkrečiu atveju egzistavo plati kūrybinė laisvė, buvo galimas ne vienas atkurto kostiumo variantas, todėl turi būti įvertinta, ar ieškovės rekonstruoti kostiumai atitinka kūrybinės veiklos rezultato ir originalumo kriterijus.

Dėl ATGTĮ 13 straipsnio santykio su šalių sudarytų sutarčių sąlygomis

37.  ATGTĮ 13 straipsnyje nustatyta, kad autorių teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinį atsiranda jį sukūrus. Taigi, įstatyme kūrinio atsiradimas siejamas išimtinai su jo sukūrimu; kūrinio sukūrimas nepriklauso nuo to, buvo ar nebuvo sudaryta atitinkama autorinė kūrinio užsakymo ar kitokia sutartis.

38.  Kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, autorių teisės atsiradimo pagrindai – originalumas ir objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Kūrinio originalumas, panaudojant išskirtinai individualią kūrybą ir idėjas, negali būti siejamas tik su tuo, kaip buvo (ar nebuvo) dėl to susitarta atitinkamoje sutartyje; tai priklauso nuo to, ar originalumo reikalavimą atitinkantis kūrinys faktiškai buvo ar nebuvo sukurtas. Kūrinys netampa originalus dėl to, kad dėl originalumo susitarta, ir atvirkščiai – ir nesant susitarimo dėl originalumo, gali būti sukurtas originalus kūrinys. Atsižvelgiant į tai, CK 6.193 straipsnio nuostatos dėl sutarčių aiškinimo taisyklių nėra aktualios nagrinėjamo ginčo sprendimui.

39.  Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio teismo išvados, jog šalių sudarytomis sutartimis nebuvo susitarta sukurti originalų atitinkamo laikmečio kostiumą panaudojant išskirtinai individualią kūrybą ir idėjas, taip pat kad kalendoriaus tekstui nebuvo keliama jokių reikalavimų, t. y. šalys nesulygo, kad ieškovės tekstas būtų originalus ir (ar) lydimas nuotraukų, yra teisiškai nereikšmingos sprendžiant, ar rekonstruoti archeologiniai kostiumai yra kūriniai, saugomi ATGTĮ. 

Dėl ATGTĮ 7 straipsnio aiškinimo ir taikymo; dėl bendraautorystės

40.  ATGTĮ 7 straipsnyje nustatyta, kad kai kūrinį bendru kūrybiniu darbu sukuria du arba daugiau fizinių asmenų, jie laikomi bendraautoriais, nepaisant to, ar tas kūrinys sudaro nedalomą visumą, ar susideda iš dalių, kurių kiekviena gali turėti savarankišką reikšmę. Bendrai sukurto kūrinio dalis laikoma turinčia savarankišką reikšmę, jeigu ji gali būti panaudota atskirai nuo kitų to kūrinio dalių (1 dalis). Bendraautorių tarpusavio santykiai ir kiekvienam iš bendraautorių skiriama autorinio atlyginimo dalis nustatomi sutartyje. Jeigu bendraautorių susitarimo dėl autorinio atlyginimo nėra, autorių teises į kūrinį visi bendraautoriai įgyvendina kartu, o atlyginimas jiems paskirstomas atsižvelgiant į kiekvieno bendraautorio kūrybos indėlį. Nė vienas iš bendraautorių neturi teisės, neturėdamas tam pakankamo pagrindo, uždrausti naudoti bendrą kūrinį (2 dalis). Kiekvienas bendraautoris turi teisę savo nuožiūra panaudoti savo sukurtą bendro kūrinio dalį, turinčią savarankišką reikšmę, jeigu kitaip nenustatyta bendraautorių sudarytoje sutartyje (3 dalis).

41.  Bendraautoriu nelaikomas asmuo, suteikęs materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant kūrinį (ATGTĮ 7 straipsnio 4 dalis). Kaip pažymima teisės doktrinoje, ATGTĮ 7 straipsnio 4 dalies prasme tokie asmenys, pavyzdžiui, gali būti kalbos redaktorius, asmuo, finansavęs kūrinio sukūrimą ar sudaręs kitokias materialines sąlygas, asmuo, suteikęs kitokią pagalbą (pvz., surinkęs reikiamus teismų sprendimus ar literatūros šaltinius). Bendraautoriumi taip pat nebus laikomas asmuo, kurio rezultatai yra panaudojami bendrai sukurtame kūrinyje, bet jie nesaugomi autorių teisės (pvz., bendrai sukurtame kūrinyje panaudojami mokslininko atliktų tyrimų duomenys). (žr. Mizaras, V. Intelektinės nuosavybės teisė. I tomas. Vilnius, Justitia, 2008, p. 268).

42.  Bendraautorių kūrybos rezultatas turi būti bendras kūrinys, t. y. visų bendraautorių kūrybinio darbo rezultatus turi suvienyti bendra koncepcija, mintis ar paskirtis. Kita vertus, bendraautorystei kvalifikuoti neturi reikšmės, ar bendraautorių sukurtos bendro kūrinio dalys gali būti savarankiškai panaudojamos ar ne, nes Lietuvoje pripažįstama vadinamoji dalioji (kai kūrinys yra vientisas ir negalima nustatyti, kuris kurią dalį parašė) ir nedalioji bendraautorystė (žr. Mizaras, V. Intelektinės nuosavybės teisė. I tomas. Vilnius, Justitia, 2008, p. 267).

43.  Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš principo atmetęs galimybę rekonstruotus archeologinius kostiumus pripažinti autorių teisių objektais, bendraautorystės klausimo iš esmės neanalizavo, t. y., atmetus ieškovės, kaip vienintelės autorės, autorystę, iš esmės nevertinta jos atliktos darbo dalies (jos indėlio) atitiktis autorių teisės keliamiems reikalavimams, nors kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įgyvendinant projektą vyko tam tikras darbų pasidalijimas, kurio metu D. K. buvo atsakinga už tekstilinę dalį, o ieškovė teikė reikalingą vizualinę medžiagą ir archeologinius duomenis bei koordinavo papuošalų gamintojų ir juvelyrų darbą. Taigi, byloje nėra ginčo, kad ieškovės teikiama informacija ir konsultacijos, reikalingos ginčo archeologinių kostiumų rekonstrukcijai, buvo išreikšti objektyvia forma, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovės indėlis į archeologinių kostiumų rekonstrukciją apsiribojo tik idėjos sukūrimu ir (ar) paskleidimu, vertintinas kaip nepagrįstas. Todėl sprendžiant nagrinėjamą ginčą turi būti vertinama, ar ieškovės indėlis į ginčo archeologinių kostiumų rekonstrukciją gali būti vertinamas kaip bendraautorystė.

Dėl bylos procesinės baigties

44.  Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį pagrindė ATGTĮ prieštaraujančiomis išvadomis, kad rekonstruoti archeologiniai kostiumai negali būti autorių teisių objektu, kad autorių teisių objektu esančiam kūriniui sukurti būtina autorinė sutartis, bei nevertino nagrinėjamų santykių galimos bendraautorystės aspektu. Dėl šių materialiosios teisės taikymo klaidų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas procesinis sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

45.  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi ieškovei iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka atidėtas 3001 Eur dydžio žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą sumokėjimas. Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 726 Eur išlaidų advokatui rengiant kasacinį skundą. Kasacinis teismas patyrė 10,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

46.  Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą neprašė jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė.

47.  Kasaciniam teismui nusprendus grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai  Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė

 

Algirdas Taminskas